Obtest: Auka Seniems Dievams Lyrics

Kas gimsta su ženklu kovot,
Niekada nepaleis kalavijo iš rankų aštraus.
Kas trokšta A� ugnA� A�žengti aukodamas savo gyvenimA�,
Skausmo nejaus.

Kas miršta nežinodamas baimA�s,
KraujuojanA�iA� širdA� pridengA�s ranka,
Sutinka aukšA�iausiam kalne savo tA�vus ir protA�vius
Geriant, dainuojant drauge.

NA�r mūšio be liepsnos, nA�r laisvA�s be kovos,
Kaip kraujo be žaizdos...
NA�r žemA�s be mirties, nA�r žygio be vilties,
Kaip šviesos be išminties...
NA�r kelio be kanA�ios, nA�r galo be pradžios,
Kaip melo be tiesos...
NA�r žaibo be ugnies, nA�r žodžio be garbA�s,
Kerštas veržias iš širdies...

Kas ieško nesibaigianA�io kelio,
A� savo svajones klajos amžinai.
Kas randa jA�gų atlaikyti audras,
Nepabūgs A� bedugnA� pažvelgt iš aukštai.

Kas mato, kaip sukasi amžinas ratas,
Pabunda užmerkA�s akis,
Kas jauA�ia, kaip vA�jai alsuoja mirtim,
Tam dega prieš mūšA� širdis.

Ir vA�l A� mūšA� traukiant mūs ginklai nerimsta;
Tik priešo kraujas gali pergalA� nulemt,
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...

Iš mūšio grA�žtantA� mane varnai ramino,
Liepsna nuplovA� mano kruvinas rankas,
Ši mano pergalA� nebuvo paskutinA�
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Ši mano pergalA� nebuvo paskutinA�
Auka Seniems Dievams...

Vilkų balsais mane pakvies išA�jA� broliai,
Mirtis man keliA� rodys A� savo valdas,
Šita naktis tikriausiai paskutinA�
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Šita naktis tikriausiai paskutinA�
Auka Seniems Dievams...

Pirmyn! Raiti viesulai,
ŽemA� sudrebinkit, priešas lai bijo!
KarA�iais ugniniais žirgai
Neša per dykvietes vyrus.

PriesaikA� tvirtino savo krauju
ProtA�vių kerštA� atlikt iki galo,
MatA� Dievai, kiek paklota galvų,
MatA�, kaip kraujas žemA� išvalo...

Kautis, ginklais pamojuot
Trokšta kiekvienas narsuolis,
PriešA� nors vienA� nudobt
Taikos tarytum grobuonys.

Žirgas parneš mano kūnA� namo,
Skydas papasakos tai kas nutiko,
Ragas kovos paskutinA� kart pūs
Ir palydA�s mane vA�jų platybA�n!

VA�jau, tu karius klaidini,
Primeni tūkstanA�io priešų kariaunA�,
TylA� slepi jų šarvų žvangesy,
Pakeli miglA� lyg juodA�jA� audrA�...

Kelio man nieks nepastos,
Žaibo greiA�iu lekia žirgas,
Ginkluos griausmo galia
Drasko A� gabalus viskA�.

Žaizdos negyja, nes nA�ra vilties sugrA�žti namo,
Kalbos netyla, sA�janA�ios baimA� kario galvoj.
Svetimas kraštas, tolimas kelias, žemA� juoda,
Mūšis parodys, kokia gi lietuviško plieno galia...

Pulk, Kirsk ir Žudyk!
PriešA� Parklupdyk!

PergalA�s gydo žaizdas, primena randai klaidas,
Dainos sudA�tos A�amžina vyrų narsiausių kovas.
ŽemA� prisimena kraujA�, pavirtusA� pievom nykiom,
Karo keliai paženklinti žirgo kanopom juodom.

Skomantas vedA� jotvingių pulkus per Pinsko žemes,
Dūmais paleido kas dega, atlygino boA�ių skriaudas,
TraidenA�, KernavA�s valdovA�, rusas ilgai dar atmins,
Prakeiktas ne kartA� už mirtinus žygius narsus karvedys...

Ten, kur saulA� leidžias vakaruos, kur Prūsų giminA�s
Pavargusios kovot su kryžių nešanA�iais šunim,
Krito PamedA�, Galinda, Barta, gynA�s Semba
Ir Notanga sukilimais šlavA� vokieA�ių pilis.
Penkiasdešimt metų kovA�s narsiai, nenurimo
Karo būgnas, plakt širdis, kerštu liepsnojantys ginklai,
Teks palikt tA�vų žemes ir pažadA� sugrA�žt, ugnim
Išdegint tai, kas svetima, A� pelenus paverst.

Prūsus ir Jotvingius, Kuršius, SA�lius ir Žiemgalius
Lietuva priglaust suspA�jo, ginklA� galinA�ius laikyt,
GeležinA�s valdA� rankos, kautis troško ir atkeršyt,
Už tA�vų mirtis krikšA�ionims galA� padaryt.
Niekšai, jūs svajojat eit toliau, anapus Nemuno,
Ir žemA� Lietuvos grA�smingais kryžiais nusmaigstyt,
Mes vergaut nepratA�, mūsų laisvA� - tai kova,
Mes visi numirsime mūšyje laisvi.

Pralaimi tie, kurie nebetiki,
Nustoja plakt širdis, A�puolusi A� neviltA�.
SudA�t ginklus - pasmerkt gyvenimA�,
Iškeisti laisvA� A� beviltiškA� vergavimA�.
Kas drA�sta pult A� priešų begalA�,
SuklupA�s kumštyje suspaudžia savo pergalA�.
Visai arti, anapus Nemuno,
Laukt pasiruošA� dienA� naktA� priešo svetimo.

Ryt sudrebA�s dangus, prapliups lietum, pažadins vA�jus,
Sūkuriais audra pakils ir juodu vandeniu patvins,
Nemunas galingas siena stos ir nei vienas išpera
NA� kojos kelti Lietuvon nedrA�s.
Matos iš toli grA�smA�, dangus ugnim kraujuoja,
Kitame krante jau girdis atžygiuojantys būriai,
RytA� jūs vaitosit, jeigu NemunA� A�veiksit,
Ir gailA�sitA�s, kad jūsų dievas siuntA� jus A�ionai.

Anapus nemuno....anapus nemuno....

VA�lA�s išminA�ių slepias vilkais
Miškuos, kurie kadais buvo šventais,
Jų akys žiba ledine šviesa
Kaip žvaigždA�s - tolimos, švieA�ia nakA�ia.
Kaip vakaras saulA� skandina ugny,
Taip grimzta svajonA�s gilyn užmaršty,
Pavirsdamos dulkA�m ir smA�lio krislais,
Po kojomis tų, kur gyvens amžinai...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulA� senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks artimas, kaip pražūtis...

Po milžinų paliktais akmenim,
Giliausiuos urvuos rusena ugnis,
Ta, kuri šildA� KūrA�jų rankas,
Ta, kuri uždega naktA� žvaigždes.
...Rankose dega ugnis...
Skradžiai tuštumA� sklinda šviesa,
Pakyla varnai, nusileidžia naktis...
Ir šnabžda... Eime su mumis...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulA� senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks, artimas kaip pražūtis...

Triuškinantys žygiai nesustabdA� nA� vieno,
Griausmas šaukia kilt kovon - tokia Dievų valia,
Kraujas susilieja ir visi kaip vienas
PasiryžA� siausti su visa žvA�ries galia.

Kruvinos pašvaistA�s...

MirtA� lenkia viesulu žirgai eikliausi,
Negyvai sutryps visus, kas stos kely,
TūkstanA�iais vilkų šiA�nakt šešA�liai kausis,
Kruvinos pašvaistA�s švies viršūnių sūkury.

Kruvinos pašvaistA�s...

Požemių kerai užverda didžiA� audrA�,
Viskas bus nušluota, kur prajos gauja,
ŽemA� skils po kojom ir prarijus aušrA�
Kruvinos pašvaistA�s degs ugnies šviesa.

Trys žiemos mus vedA� užšalusiom upA�m,
Klaidino miškų gūdumoj,
Vilko kantrybA� A� geležA� vertA�
Dar vienA� dienA� išlaukt.

Mes grA�žtam su karo ugnim
Užgrūdinti mūšiuos, praA�jA� kliūtis,
Dar dega akyse viltis,
Surinkti kariaunA�, sušukti - Pirmyn!

Mes grA�žtam su karo ugnim...

Rudenio burtai triskart užkerA�jo
Mus ženklA� užkeiktA� išvyst,
Iš dvasių pasaulio mus pirštais lediniais
LytA�jo beveidA� lemtis.

Tris vasaras saulA� kaitriausia lydA�jo
A� tolimus žygius, keisA�iausius kraštus,
Išdegino baimA� ir širdA� užliejo
LiepsnojanA�iu kruvino keršto geismu.

Pavasariai girdA� tyriausiais šaltiniais -
Iš pirmo ištryško žvA�ries gyvastis,
Gurkšnis iš antro pažadino ugnA�,
TreA�io vanduo - tai Dievų išmintis...

Kad nieks neA�tartų, kariauna viesulu joja
Po vA�jo skraiste,
Kad nieks neišgytų, mirusiu vandeniu
VA�linas plauna žaizdas.
Kad nieks nepalūžtų, iš rago stiprybA�s
Geria vaiduokliai raiti,
Kad nieks nepaspruktų, juodbA�rių kojos
UgninA�s šauna strA�le...

...Dovanok man gyvenimA�
Dar vienam mūšiui,
Dar vienai aušrai,
Dar vienam gurkšniui
Iš rago Dausų...
...Dar vienai pergalei...

Požemių kalvA�se plienas,
Nukaltas juodojoj ugny,
Grūdintas priešo krūtinA�je,
Aštrintas stabio širdim,
RankA� ne vienA� pakeitA�s,
Tarnauja lig šiolei kovoj,
MirtA� ar pergalA� neša
AmžinA� kovA� Dausų prarajoj...